Ar architektūriniuose sprendimuose ir diskusijose dar liko vietos empatijai, kuri padėtų miestiečiams atsilaikyti prieš agresyvaus šiuolaikinio gyvenimo tempo kuriamus aplinkos pokyčius, miesto atminties praradimus?

Ar genius loci vis dar yra vertybė ir vienas iš svarbiausių faktorių naujiems architektūros projektams suvokti bei vertinti?

Ekspozicijoje akcentuojamas architektūros ir gamtinės aplinkos santykis, atsižvelgiant į tai per tvarumą, estetinės harmonijos prizmę bei fokusuojantis į augančio medžio inspiruotos architektūros kūrimą. Skirtingai nei tradiciniame modernistinės architektūros santykyje su medžiu, kur dominuoja žvelgimas į medį kaip į daiktą ar objektą, čia brandūs medžiai ir architektūra tampa vieniu. Paviljone pristatomi skirtingo laikotarpio ir kartų kūrėjų architektūros maketai, audiovizualinė-dokumentinė ir realaus mastelio natūrali medžio šaknų instaliacijos, susijungiantys į pasakojimą, kuriame kviečiama apmąstyti ryšio tarp medžio ir architektūros kūrimo svarbą pasitelkiant tvarumo, empatijos bendruomenių istorinės ir kultūrinės atminties išsaugojimui temas.

Archi / Tree / tecture, tai pasakojimas apie simbiotinio ryšio kūrimą tarp medžio ir architektūros, kuomet kiekvienas pristatomas architektūros objektas atspindi to laikotarpio savitą estetiką, pastato idėjas, formas ir erdvės parametrus, atliepiant to laikmečio tendencijas bei sociokultūrines vietos ypatybes - integraciją į vietovės gamtinę ir kultūrinę aplinkas. Todėl tvarumas ekspozicijoje suprantamas kaip aplinkos ir pastato idėjos, jo funkcijos ir sukurtos erdvės tvari ir ilgalaikė visuma, kuri laiko tėkmėje gali kisti, neprarasdama pastato erdvės ir estetikos kokybės parametrų. XX amžiaus 7 dešimtmečio, dabarties ir dar projektuojamų architektūros objektų pristatomus maketus vienija architektūrinė idėja neatsiejama nuo vietos genius loci – toje vietoje augančių medžių. Tad ekspozicijoje svarbi ir bendrystės, empatijos trūkumo bendruomenėms problematika, kurią kviečiama apmąstyti ir suvokti kaip įrankį dialogui kurti tarp vietos gyventojų ir architekto. Beprasmiai nupjauto miesto medžio šaknų instaliacija paviljono ekspozicijoje – tai išlikęs artefaktas, neįvykusio dialogo ir politikos, kuri kalba tvarumo lozungais, tačiau toleruoja žaliąjį smegenų plovimą (greenwashing) – medžių kirtimus, vietos dvasios ir miesto ekosistemų, žmogaus ir gamtos ryšio naikinimo beprasmybę.

Projektą Archi / Tree / tecture organizuoja Lietuvos architektų sąjunga.

KONCEPTAS

Lietuvos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje – tai kvietimas pokalbiui-diskusijai patiems su savimi bei miesto aplinka, kurioje architektas įprasminamas ne tikkaip kūrėjas, bet ir pabrėžiama aplinkos bei joje esančių gamtinių elementų išsaugojimo bei integracijos svarba.

Miestų istorija ir raida neatsiejama nuo architektūros bei gamtinės aplinkos santykio, besiformavusio šimtmečiais, todėl net ir nedideli, tačiau dažnai kontraversiški architektūriniai pokyčiai, stipriai ir skausmingai keičia susiklosčiusią ir įprastą bendruomenei aplinką. Per keletą valandų neatpažįstamai gali pasikeisti vaizdas dėl būsimos plėtros kaimynystėje nukirtus “ne vietoje” augančius 100-mečius ąžuolus, su kuriais save tapatino ne viena karta. Visa tai kelia gyventojų protestus ir nepasitenkinimą dėl pakitusios aplinkos (klimato), gyvenimo kokybės pablogėjimo, istorinės atminties praradimų.